„(Ne) mano sapnas“ – jautri istorija, paženklinusi mano gimimą
Šią istoriją dedikuoju savo močiutės Felicijos Ignatavičienės (Simėnaitės) atminimui.

„Stoviu sodybos gale prie griovio ir matau, kaip ganyklos pakraščiu tyliai artėja vaikų pulkelis ir neša baltą mažytį karstelį. Priartėję arčiau prie griovio krašto jie sustoja. Tyliai pakelia akis į mane. Nesuprantu kas čia vyksta. Sulaikiusi kvėpavimą matau kaip atsiveria karstelio dangtis ir jame netikėtai atsisėda mažas vaikutis, kuris pasisuka į mane,  šiltai nusišypso, ištiesia  savo mažas rankutes ir tyliai man sako:
– Močiute, paimk mane! Kai užaugsiu – aš būsiu didelis žmogus.
Akimirksniu pašoku iš lovos išpilta šalto prakaito. Niekaip nebegalėjau užmigti… “.

Mano mama laukėsi. Vieniša moteris, besilaukianti nesantuokinio vaiko. Man sunku įsivaizduoti, koks sunkus tuo metu jai buvo nėštumo laikotarpis. Psichologinis krūvis. Dar sunkiau, kad besilaukdama manęs kurį laiką savo nėštumą ji slėpė nuo tėvų, verždama pilvą korsetu. Ir šiandien kartais to  jaučiu to padarinius… kartais sapnuoju keistus sapnus, kaip esu spaudžiamas ir, kaip man ima trūkti oro. Kiek žinau, mano mama svarstė ir apie nėštumo nutraukimo galimybę. Nors šiandien jos šalia nebeturiu, tačiau esu jai labai labai dėkingas, kad ji man suteikė gyvybę. Močiutė (mano tėčio mama) žinojo apie mano mamos nėštumą. Ir tą keistą sapną ji priėmė kaip ženklą, kaip misiją padėti tam mažam vaikučiui, t.y. man. Ji labai mylėjo mano mamą. Net keletą kartų ji lankėsi pas mano mamą jos palaikyti ir pasikalbėti. Mano tėtis kurį laiką buvo nusigręžęs nuo mano mamos. Močiutei, kaip suprantu, buvo svarbu dėl mano tėvų gyvenimo kartu. Jai buvo svarbu dėl to mažo vaikučio, kad jį jie augintų kartu. Pagal galimybes, nors namuose ji augino ir suaugusį neįgalų savo sūnų (mano tėčio brolį dvynį), ji ne kartą siūlė mamai (par)važiuoti gyventi kartu į senelių sodybą Lauksodyje. Tą keistą sapną ji ilgą laiką laikė paslaptyje. Apie jį žinojo tik jos dukra (mano krikšto mama) ir žinoma – mano mama.

„Pasak mamos, gimdymas tą lemtingą 1978 m. rugsėjo 23-iosios naktį buvo išties sunkus (svėriau 4,75 kg) ir sudėtingas. Gimiau pridusęs. Reikėjo gaivinti. Esu (ne)paprastai dėkingas gydytojams ir pribuvėjoms, kad mudviem su mama viskas baigėsi sėkmingai ir kad pagavęs oro į plaučius, parodžiau savo balsą bei norą gyventi. Padėdama pamėlusį ir sunkiai šnopuojantį naujagimį mamai ant krūtinės, gydytoja pasakė: „Šitas vaikinas arba dainuos, arba kalbės!“.

Gimė Gintaras Labutis. Didelis kūdikis. Mergautinis vaikas. Esu laimingas, kad mano mama nepalūžo, nors tą visuomenės spaudimo ir gėdos jausmą, kaip ji ne sykį pasakojo, jautė visą gyvenimą. Ji buvo labai laiminga, kad aš buvau gyvas ir sveikas. Ir ta pavardė jai visai nerūpėjo. Beje, tos Ignatavičiaus pavardės teko palaukti beveik metus, kol mano tėvai susituokė ir, kiek vėliau atnaujino ir mano gimimo liudijimą. Tapau Gintaru Ignatavičiumi. Močiutė buvo labai laiminga. Tapau antruoju jos vaikaičiu. Kiek žinau, senelis Karolis tuo labai didžiavosi, kad susilaukė anūko-berniuko. Buvau labai mylimas. Galia, kad negaliu to prisminti. Džiaugiuosi, kad prieš savo mirtį močiutė dar suspėjo manimi bent trumpai pasidžiaugti. Iki dvejų metukų ji suspėjo dar pasūpuoti mane ant savo rankų. Tai liudija visa eilė juodai baltų gražių nuotraukų, kuriose ji taip stipriai glaudžia mane prie savęs. Ir ji mane vadino jūros Gintarėliu. Ir, pasak mamos, gana dažnai kartojo to keisto sapno žodžius: „Gintarėlis užaugs ir bus didelis žmogus“.

Buvau beveik dešimties, kuomet vieną vakarą namuose po stiprios audros pradingo elektra, mama, uždegė daug žvakių. Tėčio namuose nebuvo. Brolis buvo saldžiai užmigęs. Vos sulaikydama ašaras, ji nutarė man papasakoti šią jautrią močiutės sapno istoriją. Iki paskutinio savo atodūsio prisiminsiu, kaip tie jautrūs ir gana baugūs mamos žodžiai tą vakarą giliai susmigo į mano širdį. Karstelis. Mergvaikis. Gėda. Kaltė. Baimė. Be tėčio. Man buvo nejauku. Netgi baugu. Tada supratau tik tiek, kad jai reikėjo daug dėl manęs išgyventi. Vienai. Be mylimo žmogaus šalia. O ir ta meilė gal greičiausiai nebuvo ta – ta tikroji. Kaip pasakytų kaimynai: „iš reikalo“. Kiek mačiau gyvenimo, nesu tikras dėl tėvų meilės istorijos. Tik jų gyvenimo saulėlydžiuose, regis, buvo kažkas panašaus į ją. Žinoma, mamos gyvenime galėjo nutikti ir kitaip. Bet ji, vedama močiutės palaikymo, ko ji stokojo iš savo mamos, priėmė sprendimą pasirinkti gyvybės kelią.  Aš tikiu, kad mama šiandien iš aukštai, kartu su močiute ir mano tėčiu, džiaugiasi ir didžiuojasi manimi.

Beje, net du kartus išgyvenau savo gimimą. Regis, kad suprasčiau, kodėl ir kaip atėjau į šį pasaulį…
„2022-ųjų vasarą su šeima lankydamiesi „Eksperimentariume“ (Kopenhagoje) nutarėme išmėginti pojūčių tunelį ir patirti žmogaus kelią nuo embriono iki senatvės. Pirmąjame ir tamsiame pojūčių tunelyje „The Embrio room“, kuriame modeliuojamas vaisiaus gyvenimas motinos gimdoje (ropoji tamsoje ir girdi mamos širdies plakimą, kraujo tekėjimą, žarnyno gurgėjimą), man ėmė trūkti erdvės ir oro… Užplūdo nevaldomo nerimo banga. Jaučiau, kaip mane veržia, jaučiau, kaip ima trūkti oro. Išgyvenimai buvo tokie stiprūs, kad tą kambarį ropomis įveikiau tik įsikibęs į priekyje ropojusios žmonos Ingridos čiurną. Kituose pojūčių kambariuose nurimau. Buvo išties įdomu. Rekomenduoju kiekvienai šeimai su vaikais ten apsilankyti.’’.

Regis, lyg ir užaugau. Nors gyvenimas nebuvo lengvas, abu su broliu užaugome dorais žmonėmis. Žinau, ką reiškia skurdas ir nepriteklius. Žinau ką reiškia sunkiai dirbti. Žinau, ką reiškia prieš išeinant į mokyklą pašerti gyvulius. Žinau, ką reiškia puoštis dėvėtais rūbais. Žinau, ką reiškia tyliai svajoti, neišsišokti. Žinau, kokią žalą daro alkoholis. Žinau, ką reiškia sužvaigždėti. Žinau, ką reiškia panirti į depresiją. Priimu tai kaip gyvenimo dovanas. Esu labai laimingas, nes jau žinau ir tai, ką reiškia atsiremti į savo asmeninių istorijų stebuklą. Jos man veikia kaip terapija, kaip savęs pažinimas, kaip pokalbis, visų pirma, su pačiu savimi. Ir šiandien aš semiuosi stiprybės iš savųjų šaknų. Tiesa, tas (ne) mano sapno jausmas gana dažnai iškyla: kodėl ši istorija paženklino mano gyvenimą? Ką visa tai reiškia? Ką turiu joje suprasti? Ką reiškia būti dideliu žmogumi? Pranašiški likimo ženklai? 2004-ųjų balandį baltame karstelyje išlydėjau į geresnius pasaulius savo sūnų-angeliuką Dovydą. Turiu savo angelą sargą danguje. Patirtis, kuri mane pernakt subrandino. Nors esu jau didelis metais (ūgiu ir svoriu nelabai), tačiau vidinis balsas kužda, kad turiu dar misijų šioje žemėje. Esu tam, kad skleisčiau žmonėms įkvėpimą mokytis ir augti – (už)augti dideliais žmonėmis. Gal čia ir slypi tie likimo ženklai ir atsakymai? Kartais jų taip toli ieškom… Ir atsakymai susiveda į mano misiją – į misiją mokyti(s).

„Mokyti(s) – tai ieškoti, atrasti, dalintis.“ (Gintaras Ignatavičius)

Suprantu viena, kad būti dideliu žmogumi, reiškia gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Galbūt ši istorija liudija, kad dar net negimęs gavau Dievo planą įkurti savo gyvenime mokymų įmonę ir drauge joje lydėti žmones mokymosi keliu. 2012-aisiais įkūriau mokymo paslaugų įmonę „Mokymų akademija“, kurioje ir šiandien kartu su komanda kuriame vertę žmonėms. Prasminga? Turbūt.

Dainuoti nemoku, tačiau kalbėti galiu. Gydytoja buvo teisi. Aš pasakoju istorijas! Gyvenimas mane netikėtai atlydėjo į parduodančių istorijų pasakojimą (angl. storyselling), kuris tapo ne tik mano aistra, gyvenimo būdu, bet ir mano tapatybės dalimi. Aš įsivaizduoju pasaulį, kuriame kiekvienas žmogus gali kurti ir pasakoti parduodančias istorijas. Mano viena iš misijų: pažadinti žmoguje vidinį pasakotoją ir įgalinti žmones (kompanijas) lengviau parduoti savo kuriamą vertę per istorijas. Esu storyselling’o pradininkas Lietuvoje ir inicijavau kiekvienais metais rugsėjo 23-iąją Lietuvoje ir pasaulyje minėti ir švęsti parduodančių istorijų pasakojimo dieną – „Storyselling Day“. Pavyzdžio lyderystė? Gal. Esu sukūręs tokiu pavadinimu autorinę mokymų programą lyderiams ir vadovams.

Svarbiausia – prasmė gyventi. Noriu būti mažu žmogumi, kad kiti žmonės galėtų tapti dideliais žmonėmis. Tarnauti žmonėms, mano supratimu, yra vienas iš prasmingiausių užsiėmimų šioje žemėje. Ir toliau kursiu vertę žmonėms ir iki  paskutinio  žingsnio šioje žemėje pasakosiu įkvepiančias ir gyvenimą keičiančias istorijas. Istorijos yra tai, kas įkvepia žmones tiksėti. Apkabinu dėkingumu Tave už susitikimą šioje itin jautrioje mano asmeninėje istorijoje, kuri mane įkvepia tiksėti. Žinau, kad manęs šiame gyvenime dar laukia įdomi istorijų rinkodaros kelionė.

Norėtumei kartu leistis į gyvenimus keičiančias istorijas ir Tu?
Prenumeruok mano autorinį (lėto pasakojimo) istorijų el. laišką „giStoryletter“  (žr. tinklapio apačioje) ir (1 k./mėn.) susitikime kartu mintimis bei širdimis pasivaikščioti įkvepiančiose istorijose. Smagu susipažinti. Būkime šalia vienos istorijos atstumu. Istorijų gyvenimui!

Su meile istorijoms,
Gintaras Ignatavičius, storyselling’o pradininkas Lietuvoje